Nespėji pastebėti rytų vakarų, o jau skaičiuojam paskutines dienas gražiausiame mieste (po Paryžiaus) – San Sebastiane. Su nemaža kompanija kino ir vasaros mylėtojų rugsėjo viduryje atvykome į jau 59 kartą vykstantį San Sebastiano kino festivalį. Čia atkeliauji į šilumą ir ramybę. Lėktuvui nusileidus vos neverkiau iš laimės – kaip čia karšta! Atvyksti į šį gražų miestą, labai šalia Prancūzijos, tave pasitinka didelės vandenyno bangos, banglentininkai, vasaros šiluma (nors ispanai sako, kad atostogų sezonas jau visai pasibaigęs), raudoni kilimai, daug teatrų, kurie festivalio metu virsta kino teatrais, vieno kąsnio užkandėlės baruose, jūros gėrybės pakrantėse, vynas per pietus, daug šunų, pačių įvairiausių, didelių ir mažų, susivėlusių ir prižiūrėtų. Ir labai labai gražus miestas. San Sebastianas man gražiausias naktį, tuomet įžiebiama tiek žibintų, visi dideli ir skiritingi, o šalia vandenyno – didžiausios žibintų puokštės!

Jau ketvirtą kartą pasiimu festivalio akreditaciją, programėlę ir dėliojuosi savo programą. Jau ketvirtą kartą apima euforija einant iš stoties skubant kuo greičiau pamatyti „Kursaal Palace“– pastatą, kuris naktį labiausiai šviečia ir spinduliuoja festivalį. Jame vyksta ištaigingi festivalio renginiai ir didžiausios kino filmų premjeros, nes kino salė talpina net 1800 žiūrovų. Likus dienai iki festivalio atidarymo, darbuotojai klijuoja lipdukus ant „Kursaal Palace“, puošia miestą, tiesia raudonos kilimus. Įdomu stebėti, kaip miestas laukia festivalio ištiesęs rankas – visur kaba festivalio vėliavėlės, rengiamos parodos svečiams, parduotuvės ir parduotuvėlės kaip mokėdamos rodo, kad ir „mes mylim šį festivalį“ – puošia vitrinas plakatais, iškarpomis, nuotraukomis.

Šio miesto nepamilti būtų labai sunku. Didelių pastatų miestas nepaverčia tavęs maža, tik atima žadą,  moka stebinti ir žavėti, moka duoti daug šilumos. Čia kiekviena gatvė baigiasi bažnyčia, kokia tik nori – klasikine, barokine, gotikine. Čia laukiant, kada prasidės filmas, atsiveria šalia kino teatro esančios bažnyčios duris, pasipila svečiai ir išdidžiai išeina jaunieji, danguje pasklinda rožės ir ryžiai, dvi mergaitės tautiniais rūbais šoka jauniesiems šokį skambant gyvai muzikai. Čia viską supranti ispaniškai ir nieko – baskiškai.

Čia atėjęs vakarieniauti gauni vyno butelį – raudono arba balto – ir viskas įskaičiuota. Čia matai kalnus, smėlį, vandenį, jauti šilumą, o jeigu lietus lyja – tai tik kaip dušas, smulkiais lašeliais krentantis tau ant veido. Čia vėjas velia plaukus, o tu jautiesi kaip Marilyn Monroe. Čia nebūna pykčio, viskas labai ispaniškai, labai „mañana“, labai lengvai ir su gera nuotaika. Čia net keltis norisi anksti, bet eiti miegoti pietų miego. Čia vietoj obuolių perki nektarinus, o pietums ragauji midijų.

Jau ketvirtus metus vienuolika naktų San Sebastiane – mano atostogos ir mano darbas. Grįžtu į Vilnių po didelio maratono, bet su dar didesne energija. Ir viskas taip greit prabėga, kad nespėji net nuvažiuoti pasivaikščioti po Bilbao mieste esantį Guggenheim muziejų. Čia net truputį pikdžiugiškai atsidūsti, prisiminęs, kad į festivalį atvyksti tik kaip žiūrovas, kad nereikės jaudintis, ar filmas prasidės, ar viskas bus sklandu ir be rūpesčių. Čia tik džiaugiasi širdis, kai ateini į teatrą, atsisėdi į ložę, uždanga pakyla ir prasideda filmas. Festivalis toks didelis, čia vyksta tiek renginių, susitikimų, spaudos konferencijų ir filmų pristatymų, kad net nemiegodamas visko nespėtum. Todėl skaitom filmų aprašymus ir kiekvienas dėliojame savo programą, kad sugebėtume atrasti savo filmą. Reikės pamatyti bent trisdešimt. Pernai jau trečią dieną radau „Marieke, Marieke“. Įdomu, koks šiais metais bus mano festivalio filmas?

Rašau sėdėdama ant vandenyno kranto, įkvėpė mane šis miestas, grįžusi į Vilnių, kur laukia pasiilgti draugai ir mano Mūza, dar rašysiu ir rašysiu apie San Sebastianą.

{lang: 'lt'}